*Renesmė buvo tokia laiminga,ji laikė rankutes tėčiui prie skuruostų ir rodė savo įspūdžius*
-Tėte,kas gi atsitiko?Kodėl taip ilgai buvai palikęs mane vieną?

*Edvardas susirauke.*
-Na,tiesa sakant,as negalejau buti cia,turejau jus apsaugoti,kol nebuvote saugus. Beto as cia tik trumpam.
*Dar stipriau apkabino mazyle.*

*Esme sutriko.*
-Kur leksi? Tik nesakyk,kad ten kur galvoju.
*Ji net prisedo is nuostabos.*

*Renesmė staiga atšoko nuo Edwardo*
-Tik ne į Volterą.Palik mane dar nors sekundei ir pažadu,kad pati pasiduosiu Aro.Daugiau manęs nepamatysi ir galėsi bastytis po pasaulį kartu su mama.Nebetrukdysiu jums.
*Ji negalėjo leisti jam vėl iškeliauti.Nesė atsistojo šalia Esmės laukdama paramos*

*Esme atsisuko i Eda.*
-Edvardai,nejuokauk. Sitaip negalima. Tu pagalvok apie mus.
*Zvilgtelejo i Alisa.*
-Kas nutiko? Pamatei kazka?

*Kuri laika patylejes tare.*
-Na,tiesa pasakius,kaip tik galvojau ten apsilankyti. Is kur jus atspejot?
*Zvilgtelejo i Esme su Alisa,po to galva pakreipe Neses pusen.*
-Mazoji mano,as tik noriu tave apsaugoti. Ir nesnekek sitokiu kvailysciu.
*Suurzge.*

-edwardai nekvailiok... pats zinai kad renesmei geriau kai tu cia be taves ji jauciasi kosmariskai blogai...
*susirauke prisimines ta jausma*

*Renesmė priglaudė rankutę prie Esmės rankos,ir ši galėjo būti tikra,kad mergaitė nejuokauja*
-Tėte,tik prisiartink prie Volteros ir prisiekiu, kad pasisvečiuosiu pas Aro.

-Renesme...
*Isivaizduodamas tai jis dar stipriau suurzge.*
-Bet ka man daryti? As tikrai nepaliksiu taip visko.

*Esme net kruptelejoi pamaciusi,ka planuoja mergaite.*
-Edvardai,brangusis,nejuokauk,Nese tikrai kalba rimtai.

*Girdedama svetaineja balsus Rosali ileke i ja*
— Na kas cia per triuksmas?
*Zvilgteli i visus seimos narius*

-Paklausk savp brolio.
*Ir zvilgteli i Edvarda.*

*Rosali taip pat atsisuka i Edwarda*
— Na tai ka dabar sumanei?
*Susirupinusi pasiziuri i ji*

-Pamanyk,jis nori keliauti i Voltera.
*Paaiskina Rozei.*
-O si.
*Zvilgteli i Nese.*
-Grasina,kad pati savo noru eis pas Aro...